Pereiti prie turinio
  • Apie aplinkos priežiūrą

    Šioje kategorijoje yra straipsnių: 3

      Vienas didžiausių sodybos savininko rūpesčių – kurmiai! Kaip juos išprašyti?
      Pirmiausia, reikėtų žinoti priežastis, dėl kurių jie aplanko Jūsų sklypą. Pastebėta, kad daugiausiai kurmių veisiasi derlingame dirvožemyje. Kodėl būtent jame? Kurmiai minta smulkiais bestuburiais gyviais, kurių gausiu derlingame dirvožemyje. Taigi, jei Jūsų sodyba nusėta kurmiarausiais, tai geras ženklas. Antra vertus, tai menkas džiaugsmas, kai kurmių prisiveisia per daug. Pagal statistiką ir atliktus tyrimus, vienam kurmiui reikia maždaug vieno aro ploto (100 kv. m). Galima daryti išvadą, kad kurmiarausių skaičius nėra susijęs su kurmių skaičiumi, kadangi standartiniame 6 arų sklype geriausiu atveju išgyventų iki penkių kurmių.
      Laimei, kad šie svečiai pačių augalų neėda, tačiau beieškodami maisto rausia dirvožemyje požeminius tunelius. Taip berausdami kurmiai smarkiai pažeidžia jų kelyje pasitaikančių augalų šaknis, dėl ko jos iškyla į paviršių ir negauna reikalingų maisto medžiagų. Kalbant apie derlių, tai nėra džiuginančios prognozės. Tačiau jei kalbame apie gėlynus ar vejos plotus – tai estetinė problema.
      Tačiau prieš išprašant kurmius iš savo sodybos, reikėtų žinoti, kad kurmiai daržui yra ir naudingi. Jie naikina kenksmingus vabzdžius, pavyzdžiui, karkvabalių lervas. Be to, jie nuolat purena dirvožemį, taip jį lengvina, vadinasi taip dirva prisotinama augalams reikalingu deguonimi. Sakoma, kad kurmiarausių žemė yra ypatinga, ji tinka sėkloms daiginti ir (ar) augalams sodinti. 

      Yra keletas būdų, kaip galima išprašyti kurmius
      1. Triukšmu, naudojant vėjo malūnėlius arba specialius ultragarsinius aparatus. Tačiau pastebėta, kad prie garsų šie svečiai greitai pripranta, dėlto ilgainiui tokių priemonių efektyvumas slopsta. Be to, gali atrodyti, kad kurmiai išnyko, bet jie būna tik pasitraukę tolėliau, o pamatę, kad pavojaus nebeliko, sugrįžta vėl. 
      2. Nemaloniais kvapais. Anksčiau į kurmiarausius buvo pilamos cheminės medžiagos, bet šiuo metu jos yra uždraustos. Teigiama, kad kurmiai negali pakęsti aštrių, nemalonių aromatų, pavyzdžiui, silkės kvapo. Sakoma, kad mažieji padarėliai aplenkia pupomis apsodintą daržą. Vis dėlto pastebėta, kad liaudiškos priemonės dažniausiai būna neveiksmingos arba veikia labai trumpą laiką. Bet kuriuo atveju, turime alternatyvių priemonių, kurias reikia supilti ar užkasti į kurmiarausį, pavyzdžiui, repelentas kurmių atbaidymui ir išvarymui. 
      3. Apsauginiais barjerais. Juos patogiausia įsirengti dar tada, kai yra formuojamas sklypas. Apsauginiai barjerai gali būti įkasti, išlieti iš cemento, padaryti iš tinklo ir panašiai. Vis dėlto patikimu būdu kurmiams išprašyti yra laikomas tinklas. Šios paskirties tinklas įkasamas į žemę. Toks tinklas ne tik sodybą nuo kurmių, bet ir saugo gruntą nuo erozijos, sutvirtina žemę, ir dar puikiai tinka nedidelių šlaitų sutvirtinimui. Taigi, šis sprendimas turi ir daugiau privalumų, žinoma, tinklas turi būti kokybiškas.
      4. Spąstais. Tačiau jie rekomenduotini tik tuo metu, jei nepadėjo pirmieji aprašyti būdai, kadangi tai nėra žmoniškas būdas išvengti kurmių savo sodyboje. Kita vertus, spąstais naudotis patariama tik pasitarus su specialistais. Atsižvelgiant į tai, kad yra ir tokių spąstų, kurie nesužeidžia, o tik uždaro kurmius. Bet šiuo atveju iškyla problema, kur tuos pagautus gyvius dėti. Juk neketinate jų paleisti atgal į savo ar kaimyno sklypą.


      Sprendžiant klientų situaciją: 

      Lietuvoje savaime auganti viena rūšis – paprastoji garšva (lot. Aegopodium podagriaria). Galima teigti, kad garšva yra kaip dirvožemio kokybės rodiklis. Jai patinka nerūgštūs ir derlingi dirvožemiai, kur arti dirvos paviršiaus yra karbonatų. Jeigu garšva auga, tai ženklas – dirvožemis yra nerūgštus, šarminis ir turintis humuso, dirvožemio reakcija pH yra apie 6–6,5. Tokia žemė yra tinkama daržovėms auginti. Žinoma, kad rūgštesniuose dirvožemiuose, kuriuose pH mažiau nei 5,5, garšvos neauga. 
      Paprastosios garšvos (lot. Aegopodium podagriaria) yra vienos iš sunkiausiai išnaikinamų sodo piktžolių. Jos greitai keroja, turi labai giliai siekiantį šakotą šakniastiebį (t.y. liemeninę šaknį) ir dėl to šią piktžolę labai sunku išrauti. 
      Mažuose ar prie namų esančiose soduose negalima naudoti cheminių priemonių, todėl pirmiausia tenka šias piktžoles išravėti arba iškasti su šaknimis. 

      Jau yra duomenų, kad šios piktžolės nyksta, jei dirva užsėjama greitai augančiomis didžiosiomis nasturtėmis (lot. Tropaeolum majus). 

      Sėjama gana tankiai maždaug balandžio mėnesį, truputį patręšiama ir gerai palaistoma.
      Per vasarą augalai tankiu kilimu padengia dirvos paviršių ir nustelbia garšvas.
      Dar viena galimybė – paskleisti ant dirvos 20–30 cm storio lapų sluoksnį. Vegetacinio laikotarpio metu garšvų atžalos dažniausiai įauga į šį drėgną, purų sluoksnį ir vėliau piktžoles galima lengvai išrauti ar iškasti.

      Šluotelines hortenzijas (lot. Hydrangea paniculata) geniu kovo 15 d. (atsižvelgiu į oro sąlygas, gali būti keleto dienų skirtumas). Genint palieku tvirčiausias, sumedėjusias, 4–7 šakas. Jas trumpinu drąsiai, palikdama 2–4 pumpurus (akeles, esančias ant stiebo). Smulkias šakeles pašalinu visiškai. Pagal šią genėjimo techniką, mano hortenzijų krūmai siekia apie 110 cm, 100 cm pločio. Šakas atremiu į metalinius lankus, jeigu hortenzija linkusi svirti į šonus.
      Jei norite žemesnio krūmo – šakas genėkite trumpiau, palikdami 1–2 pumpurus. Jei norite aukštesnio krūmo – iki 3–4 pumpurų. Turėkite omenyje, kad viena šaka užauga iki 50 cm. 
      Hortenzijų genėjimo pradžiamokslis

      Vaizdo įraše pateikiami patarimai, kaip paprasta genėti šluotelines hortenzijas – pažiūrėk ir išmok!



×
×
  • Pasirinkite naujai kuriamo turinio tipą...

Svarbi informacija

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus, kuriuos galėsite bet kada atšaukti. Susipažinkite su Privatumo politika.