-
Apie augalus
Šioje kategorijoje yra straipsnių: 6
- Skaityti daugiau...
- 0
- 504
- Skaityti daugiau...
- 0
- 274
- Skaityti daugiau...
- 0
- 273
- Skaityti daugiau...
- 0
- 236
- Skaityti daugiau...
- 0
- 612
- Skaityti daugiau...
- 0
- 174
Mėnesį ar du Jus džiugino hortenzijų stulbinantis žiedų grožis, tačiau staiga pastebėjote, kad augalo žiedai ir (ar) lapai ruduoja. Kas jam nutiko?
Gali pasirodyti, kad augalas serga ir norėdami jam padėti jokiu būdu negalvokite jo tręšti, bent jau tol kol žemė pilnai neprisisotins drėgmės.
Per kaitrą, sausrą hortenzijų krūmus rekomenduojama gausiai lieti, neleisti išdžiūti dirvožemiui. Jei augalai per savaitę negauna bent centimetro vandens natūraliais būdais – lyjant, reikia juos papildomai laistyti.
Deja, esant labai išdžiūvusiam dirvožemiui ir iškritus gausiam lietui, jis dažniausiai nespėja tinkamai įsigerti ir užtikrinti, kad jame yra pakankamai drėgmės. Dėlto vienas tinkamiausių sprendimų būtų – prie hortenzijos krūmo padėti laistymo žarną, atsukti vandenį silpna srove ir palikti, kol pastebėsite, kad dirvožemis tolygiai drėgnas.
Norint, kad augalas atsigautų, rekomenduotina gausiai lieti vandeniu. Geriausia laistyti neskubant, kad vanduo spėtų įsigerti ir užtikrintai pasiektų augalo šaknis.
Šiuo atveju, hortenzijas, nurudavusiais žiedais ir (ar) lapais, reikėtų laistyti bent kartą per dieną, jei labai sausa – net du kartus. Augalus geriausia laistyti anksti ryte, jei yra poreikis ir vakare – taip augalai gaus pakankamai drėgmės. Vienam krūmui reikėtų bent 10 litrų vandens.
Tačiau jei hortenzija yra jau visiškai nurudavusi, tikėtina, kad laistymas mažai kuo padės.
Siekiant užtikrinti pastovų hortenzijų drėgmės lygio palaikymą, jas vertų mulčiuoti rūgščiomis durpėmis, žievės ar pušų spyglių mulčiu. Pastebėta, kad mulčias apsaugo augalų šaknis nuo išdžiūvimo.
Buksmedžiams (lot. Buxus) reikalingas derlingas dirvožemis. Jie puikiai auga pavėsyje. Bijo labiau pavasarinių vėjų (nudegimas saulėje), nei žiemų. Buksmedžius galima nupjauti 10 cm nuo žemės, jie ataugs. Sodinant išlaikyti 80 cm atstumus. Buksmedžiai (lot. Buxus) yra genimi ir formuojami birželio mėnesį (birželio 25–26 d.) arba rugpjūčio mėn. ar rugsėjo mėn. pradžioje (1-ą savaitę). Galima dauginti auginiais. Šakelę dauginimui nenupjauti, o nuskinti (nuplėšti). Buksmedžių nepatariama sodinti arti bortelių (betono), nepilti akmenų, nemulčiuoti mulčiu, kadangi jų šaknys gali nudegti. Nykštukinė buksmedžių veislė – rutuliška forma, kurios genėti, formuoti nereikia. Šaknys negilios (paviršinės).
Nuotraukos: © pixabay.com
Varpiniai augalai reikalauja labai mažai priežiūros. Tačiau kai kuriuos augalus reikia nupjauti ankstyvą pavasarį, kitiems augalams pavasarį gali prireikti atlikti tik lengvą nunykusios bei negražiai atrodančios antžeminės dalies pašalinimą.
Kas yra augalo antžeminė dalis?
Augalo antžeminė dalis – tai visa augalo dalis, kuri iškyla virš dirvožemio paviršiaus. Tai apima: stiebus, lapus, žiedus ir vaisius.
Pavasarį varpiniams augalams, ypač tokiems kaip miskantams (lot. Miscanthus), lendrūnams (lot. Calamagrostis), soruolėms (lot. Pennisetum), viksvoms (lot. Carex), melvenėms (lot. Molinia), reikalinga ypatinga priežiūra, kad jie gerai atsigautų po žiemos ir pradėtų augti sveiki.
Labai svarbu atsižvelgti, kuriai grupei priklauso atitinkami varpiniai augalai: nunykstantys, pusiau visžaliai ar visžaliai.
Nunykstantys varpiniai augalai – tai augalai, kurių visa antžeminė dalis žiemą nuruduoja, o pavasarį atželia nauji ūgliai. Pusiau visžaliai varpiniai augalai – dalis jų lapų sunyksta, o kita dalis toliau žaliuoja net ir žiemą. Visžaliai varpiniai augalai – jų lapai žiemą nenunyksta, išlieka žali. Populiariausių varpinių augalų, su nunykstančia antžemine dalimi, sąrašas:
Šluotsmilgės (lot. Deschampsia) Soros (lot. Panicum) Soruolės (lot. Pennisetum) Hakonės (lot. Hakonechloa) Virblės (lot. Stipa, Achnatherum calamagrostis) Palminės viksvos (lot. Carex muskingumensis) Melvenės (lot. Molinia) Miskantai (lot. Miscanthus) Lendrūnai (lot. Calamagrostis) Kada tinkamas laikas kirpti varpinius augalus, su nunykstančia antžemine dalimi?
Augalus su nunykstančia antžemine dalimi rekomenduojama kirpti dar prieš tai, kai krūmo vidurys atgyja, kadangi tokiu būdu gali būti pažeisti nauji ūgliai. Jeigu naktį vis dar būna didelių šalčių, augalų kirpimo procedūrą atidedame vėlesniam laikui, nes nenupjauti stiebai augalus apsaugo nuo šalčio.
Kovo mėnesio pradžia įprastai tinkamiausias metas augalų „grožio“ procedūroms. Geriausia tai daryti esant lengvam šaltukui ar 0°C temperatūrai, kada stiebai yra tvirti. Tokiu laiku stiebus yra kur kas lengviau kirpti, o ir augalai dar nebus pradėję leisti naujų ūglių.
Kaip kirpti augalus?
Augalų kirpimui naudokite sekatorių su aštriais ašmenimis. Suimkite augalų stiebus ir pašalinkite augalo antžeminę dalį iki pat žemės. Jeigu augalus kerpate vėliau ir jau matosi nauji žali ūgliai, tada kerpant augalus rekomenduojama palikti apie 10 cm senosios antžeminės dalies, kad nepažeistumėte naujų ūglių. Jeigu krūmai yra senesni ir dideli, galima palikti net ir 20 cm aukščio stiebus. Ši procedūra nėra lengva, tokiu atveju rekomenduojama naudoti gyvatvorių žirkles arba elektrinius prietaisus, skirtus gyvatvorėms genėti. Tačiau prieš pradedant dirbti su elektriniais prietaisais, patartina apžiūrėti augalų kerus ir patikrinti ar juose nėra žiemojančių gyvūnėlių. Nukirptus stiebus galima susmulkinti ir susmulkintą žaliavą panaudoti kaip mulčią augalams arba kompostuoti.
Kaip kirpti visžalius ir pusiau visžalius varpinius augalus?
Visžalių, pusiau visžalių varpinių augalų karpymas šie tiek skiriasi nuo augalų su nunykstančia antžemine dalimi. Mūsų klimato sąlygomis populiariausi augalai: eraičinai (lot. Festuca), viksvos (lot. Carex), mėlitai (lot. Sesleria).
Jeigu po žiemos augalo krūmas išlaikė spalvą, tereikia pašalinti nudžiūvusius stiebus ar nurudavusius augalo galiukus. Jeigu krūmas per žiemą išdžiūvo, jį reikia nupjauti paliekant maždaug apie 10 cm stiebo ilgio. Jeigu visžalis ar pusiau visžalis augalas per žiemą nurudavo, buvo prispaustas sniego ar išdžiuvo, jį galima drąsiai kirpti iki pat žemės, jis tikrai atžels.
Pavasarinė varpinių augalų priežiūra iš gėlininkų reikalauja įdėti šiek tiek darbo, tačiau augalai padėkos sveiku augimu ir gražiais žiedais visą sezoną!
Dažniausiai šiaurinė tvorų ir sienų pusė apsodinama pavėsį pakenčiančiais krūmais ir daugiamečiais augalais. Jeigu prie sienelės esantis sodo plotas daliniame pavėsyje, tada yra kelios galimybės.
Pačią sienelę galima apželdinti vijokliniais augalais. Geriausiai tiktų įvairių rūšių gebenės, pvz., lipikės gebenės (lot. Hedera helix). Taip pat tinka laipiojantis triskliautis vynvytis (lot. Parthenocissus tricuspidata) 'Veitchii' arba penkialapis vynvytis (lot. Parthenocissus quinquefolia).
Prie tokios sienelės taip pat galima pasodinti pavėsio nebijančių dekoratyvinių krūmų, pvz., mahonijų (lot. Mahonia aquifolium, M. bealei), Tunbergo raugerškių (lot. Berberis thunbergii), vaistinių lauravyšnių (lot. Laurocerasus officinalis), įvairių rūšių dygialapių bugienių (lot. Ilex aquifolium), o taip pat medlievų (lot. Amelanchier).
Tokioje vietoje gali augti ir spygliuočiai, juolab, kad kukmedžius (lot. Taxus) ir įvairias tujas (lot. Thuja) galima karpyti ir taip išlaikyti norimą aukštį.
Visiems šiems krūmams tinka normalus sodo dirvožemis.
Labai patrauklūs rūgščioje dirvoje augantys rododendrai (lot. Rhododendron), didžialapės (lot. Hydrangea macrophylla) arba šluotelinės (lot. Hydrangea paniculata) hortenzijos.
Norint sieną pagyvinti spalvomis, galima priešais pasodintus krūmus įrengti rabatę (tai – ilga, siaura gėlių lysvė). Ją galima apsodinti darželinėmis (lot. Astilbe arendsii) arba japoninėmis astilbėmis (lot. Astilbe japonica), skirtingomis melsvėmis (lot. Hosta), blakėžudėmis (lot. Cimicifuga), įvairių rūšių raktažolėmis (lot. Primula) ir baltažiedžiais eleborais (lot. Helleborus niger).
Sėkmės kūrybiniame procese 🍀
Reklamuojama
Svarbu atpažinti lapų ligas, nes jos gali rodyti esminius augalų mitybos sutrikimus. Pavyzdžiui, trūkstant azoto ar fosforo, augalai lėtai auga, silpnėja, jų lapai šviesėja, džiūsta ar net keičia spalvą. Per didelis maisto medžiagų kiekis taip pat kenkia – lapai gali vysti, deformuotis, pasidaryti trapūs ar pelenų spalvos. Tik laiku pastebėjus šiuos požymius, galima imtis tinkamų priemonių ir išvengti augalų žūties ar žydėjimo sutrikimų.
Kai trūksta azoto, pradeda džiūti augalo lapai, augalai auga lėtai, jauni lapai būna šviesesni (išblyškę), gali nukristi žiedpumpurai ir dalis žiedų. Kai azoto per daug, augalų lapai atrodo suvytę, nusvirę žemyn, augalai mažiau būna atsparūs ligoms, kambarinės gėlės auga labai vešliai, bet žydi negausiai.
Kai trūksta fosforo, augalai skursta, apatiniai lapai ne geltonuoja, o lieka žali ir tiktai esant labai dideliam šio elemento trūkumui tampa violetiniai, sudžiūvę – žaliai rudi, stiebas būna trumpas ir plonas, šaknys – rusvos arba rudos. Esant per dideliam fosforo kiekiui, augalai pirma laiko pasensta, jų lapai persišviečia, greitai apmiršta, būna pelenų spalvos.
Kai augalams trūksta kalio, apatinių lapų pakraščiai apmiršta, atrodo kaip apdeginti, riečiasi į apačią, vėliau gali ir nubyrėti. Kai kalio per daug, ant apatinių lapų atsiranda įvairios nekrozinės dėmės, šaknys ruduoja, stiebas pasidaro šiek tiek kreivas, trumpas, kietas ir kampuotas.
Kai kalcio trūksta, jauni ūgliai, vėliau visi augalai būna deformuoti, šviesiais pakraščiais, lapai lieka žali, tačiau susisuka į apačią, ant viršutinių lapų iš pradžių atsiranda šviesių taškelių, kurie vėliau susilieja, žiedpumpuriai pradeda kristi. Kai dirvoje kalcio per daug, augalai greitai sensta, jų lapai gelsta.
Kai trūksta magnio, ant augalų apatinių lapų atsiranda dėmių, o vėliau dėmėtos pasidaro ir augalų viršūnės, lapai vysta, džiūsta, krenta.
Trūkstant geležies stiebas būna trumpas, plonas, šaknys rudos, lapai serga chloroze. Kai trūksta boro, jauni lapai iš pradžių būna tamsiai žali, vėliau tampa dėmėti, sustabarėja, augalo viršūnė gali apmirti ir susidaryti daug viršūnėlių.
Trūkstant mangano vidurinės augalo dalies lapai suserga chloroze, kuri prasideda nuo lapo pakraščio, lapai vysta. Kai trūksta vario, augalai blogai auga, ūgliai būna maži, lapai smulkūs, melsvo atspalvio, jaunų lapų galiukai balti, kai kurių augalų jie sukasi išilgai vidurinės gyslos, lapai vysta, krenta. Trūkstant molibdeno vidutinio senumo lapų gysla pailgėja, lapai susiraukšlėja, jų pakraščiai riečiasi į viršų, smulkios gyslos tampa gelsvos, tarp jų atsiranda ryškių geltonų dėmių.
Daugelis sodininkų ir namų savininkų tikisi, kad pasodinta gebenė greitai padengs sieną sodria, žalia lapija. Vis dėlto ne visada šis vijoklinis augalas elgiasi taip, kaip norėtume – vietoje to, kad koptų į viršų, jis ima plėstis horizontaliai arba visai stoviniuoja. Kodėl taip nutinka ir kaip padėti gebenėms sėkmingai lipti į viršų?
Gebenės augimo principas
Lipikė gebenė (lot. Hedera helix) – tai visžalis vijoklis, kuris lipa paviršiumi pasitelkdamas orinėmis šaknimis. Šios šaknys tarsi mažyčiais kabliukais įsikabina į paviršių, tačiau tam reikia tam tikrų sąlygų.
Dažniausios priežastys, kodėl gebenė nelipa
1. Netinkamas sienos paviršius
Per šiurkštus arba per trapus tinkas – smėlio grūdeliai ar dulkės trukdo šaknims įsitvirtinti. Porėtos, drėgmę sugeriančios medžiagos – tokios kaip smiltainis ar mažai degtos plytos – nepatrauklios gebenėms. Drėgmę sugeriantys paviršiai gali skatinti šaknų puvimą ar neleidžia joms prisitvirtinti stabiliai.
2. Per lygi arba nepakankamai "kabliukams“ tinkama siena
Glotnūs, dažyti ar lakais dengti paviršiai (pvz., plastikas, metalas ar lygus tinkas) neleidžia gebenėms kabintis į paviršių.
3. Nėra atramos pradžiai
Jauni ūgliai dažnai dar neturi pakankamai stiprių šaknelių ir jiems reikia pagalbos, kad „užkibtų“ pirmą kartą.
Kaip padėti gebenėms lipti – patarimai iš patirties
1. Įrengti vertikalias atramas
Viena veiksmingiausių priemonių – pritvirtinti prie sienos vertikalias medines lenteles, kurios veiks kaip pirmoji kabinimosi atrama.
• Rekomenduojamas atstumas tarp lentelių – 40–60 cm.
• Naudokite impregnuotą medieną, atsparią drėgmei ir lauko sąlygoms.
• Lenteles galima papildyti horizontaliomis vielomis arba grotelių sistema, jeigu norite suformuoti gražų vijoklio raštą.
2. Paruošti sienos paviršių
• Nuvalykite dulkes, byrėjimo likučius ar laisvą tinką.
• Jei paviršius per trapus – apsvarstykite galimybę jį padengti papildomu gruntu arba apsauginiu sluoksniu.
• Esant poreikiui, paviršių galima derinti su vijokliams tinkama grotelių sistema (pvz., metalinės vielos arba plastikiniai rėmeliai).
3. Padėti gebenėms startuoti
• Jaunus ūglius švelniai pririškite prie atramos naudojant sodininkystės virvelę ar lankstų plastikinį laikiklį.
• Kai gebenė „pajus“, kad turi kur laikytis, toliau lips pati.
4. Rinkitės tinkamą vietą
• Gebenė geriausiai jaučiasi daliniame pavėsyje arba pavėsyje – tiesioginė saulė gali nudeginti lapus, o visiškas šešėlis gali lėtinti augimą.
• Dirvožemis turėtų būti drėgnas, bet laidus vandeniui, neutralios ar silpnai rūgščios reakcijos (pH ~6–7).
Svetainė, skirta tiems, kurie nori:
- patogiai ir greitai rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus, dalintis patarimais bei rekomendacijomis;
- parduoti augalų perteklių, įsigyti naujų augalų ir visa, kas susiję su sodybos aplinkos puoselėjimu;
- keistis augalais, sodo, daržo derliumi ir visa, kas susiję su sodybos aplinkos puoselėjimu;
- rasti sodybos tematika el. parduotuves ir paslaugų teikėjus vienoje erdvėje;
- organizuoti gyvus susitikimus, augalų muges, parodas ar tiesiog bendraminčių ratelyje saulės spindulių paliestame gražiajame sode išgerti puodelį kavos.