Administratorė

Varpiniai augalai reikalauja labai mažai priežiūros. Tačiau kai kuriuos augalus reikia nupjauti ankstyvą pavasarį, kitiems augalams pavasarį gali prireikti atlikti tik lengvą nunykusios bei negražiai atrodančios antžeminės dalies pašalinimą. Kas yra augalo antžeminė dalis? Augalo antžeminė dalis – tai visa augalo dalis, kuri iškyla virš dirvožemio paviršiaus. Tai apima: stiebus, lapus, žiedus ir vaisius. Pavasarį varpiniams augalams, ypač tokiems kaip miskantams (lot. Miscanthus), lendrūnams (lot. Calamagrostis), soruolėms (lot. Pennisetum), viksvoms (lot. Carex), melvenėms (lot. Molinia), reikalinga ypatinga priežiūra, kad jie gerai atsigautų po žiemos ir pradėtų augti sveiki. Labai svarbu atsižvelgti, kuriai grupei priklauso atitinkami varpiniai augalai: nunykstantys, pusiau visžaliai ar visžaliai. Nunykstantys varpiniai augalai – tai augalai, kurių visa antžeminė dalis žiemą nuruduoja, o pavasarį atželia nauji ūgliai. Pusiau visžaliai varpiniai augalai – dalis jų lapų sunyksta, o kita dalis toliau žaliuoja net ir žiemą. Visžaliai varpiniai augalai – jų lapai žiemą nenunyksta, išlieka žali. Populiariausių varpinių augalų, su nunykstančia antžemine dalimi, sąrašas: Šluotsmilgės (lot. Deschampsia) Soros (lot. Panicum) Soruolės (lot. Pennisetum) Hakonės (lot. Hakonechloa) Virblės (lot. Stipa, Achnatherum calamagrostis) Palminės viksvos (lot. Carex muskingumensis) Melvenės (lot. Molinia) Miskantai (lot. Miscanthus) Lendrūnai (lot. Calamagrostis) Kada tinkamas laikas kirpti varpinius augalus, su nunykstančia antžemine dalimi? Augalus su nunykstančia antžemine dalimi rekomenduojama kirpti dar prieš tai, kai krūmo vidurys atgyja, kadangi tokiu būdu gali būti pažeisti nauji ūgliai. Jeigu naktį vis dar būna didelių šalčių, augalų kirpimo procedūrą atidedame vėlesniam laikui, nes nenupjauti stiebai augalus apsaugo nuo šalčio. Kovo mėnesio pradžia įprastai tinkamiausias metas augalų „grožio“ procedūroms. Geriausia tai daryti esant lengvam šaltukui ar 0°C temperatūrai, kada stiebai yra tvirti. Tokiu laiku stiebus yra kur kas lengviau kirpti, o ir augalai dar nebus pradėję leisti naujų ūglių. Kaip kirpti augalus? Augalų kirpimui naudokite sekatorių su aštriais ašmenimis. Suimkite augalų stiebus ir pašalinkite augalo antžeminę dalį iki pat žemės. Jeigu augalus kerpate vėliau ir jau matosi nauji žali ūgliai, tada kerpant augalus rekomenduojama palikti apie 10 cm senosios antžeminės dalies, kad nepažeistumėte naujų ūglių. Jeigu krūmai yra senesni ir dideli, galima palikti net ir 20 cm aukščio stiebus. Ši procedūra nėra lengva, tokiu atveju rekomenduojama naudoti gyvatvorių žirkles arba elektrinius prietaisus, skirtus gyvatvorėms genėti. Tačiau prieš pradedant dirbti su elektriniais prietaisais, patartina apžiūrėti augalų kerus ir patikrinti ar juose nėra žiemojančių gyvūnėlių. Nukirptus stiebus galima susmulkinti ir susmulkintą žaliavą panaudoti kaip mulčią augalams arba kompostuoti. Kaip kirpti visžalius ir pusiau visžalius varpinius augalus? Visžalių, pusiau visžalių varpinių augalų karpymas šie tiek skiriasi nuo augalų su nunykstančia antžemine dalimi. Mūsų klimato sąlygomis populiariausi augalai: eraičinai (lot. Festuca), viksvos (lot. Carex), mėlitai (lot. Sesleria). Jeigu po žiemos augalo krūmas išlaikė spalvą, tereikia pašalinti nudžiūvusius stiebus ar nurudavusius augalo galiukus. Jeigu krūmas per žiemą išdžiūvo, jį reikia nupjauti paliekant maždaug apie 10 cm stiebo ilgio. Jeigu visžalis ar pusiau visžalis augalas per žiemą nurudavo, buvo prispaustas sniego ar išdžiuvo, jį galima drąsiai kirpti iki pat žemės, jis tikrai atžels. Pavasarinė varpinių augalų priežiūra iš gėlininkų reikalauja įdėti šiek tiek darbo, tačiau augalai padėkos sveiku augimu ir gražiais žiedais visą sezoną!

Vyšnios (lot. Cerasus) – tai vaismedžiai, kurie puošia sodą kvapniais žiedais, o vasarą džiugina gardžiomis uogomis. Sėkmingas vyšnių auginimas priklauso nuo tinkamos vietos parinkimo, sodinimo, priežiūros ir apsaugos nuo ligų. Kokių sąlygų reikia vaismedžiui? Vyšnioms reikalinga derlingesnė žemė. Ją galima pagerinti, ruošiant duobę – įpilti juodžemio. Reikėtų žinoti, kad vyšnios nenori augti rūgščioje terpėje, joms reikia šarminės, neutralios, tad ją galima pakalkinti. Ir ji turėtų būti lengvesnė dirva, kad neužsistovėtų vanduo. Jeigu Jūsų sklype dirvožemis molingas, dirvą galima pagerinti. Reikėtų kasti duobę, 1 x 1 metro. Į ją įpilti keletą kibirų molio, kad apačioje laikytųsi drėgmė, o jeigu lietinga, kad neišsiplautų trąšos. Užpildyti mišiniu: daržo dirvožemis, 8 kg komposto (arba 8 kg neutralių durpių – smėlingai dirvai), 200–400 g superfosfato, 150 g kalio sulfato arba 200–300 g medžio pelenų. Pastaba. Derlingas mišinys supilamas iki 3/4 duobes gylio, bet ne iki viršaus. Kur būtų galima sodininkams patarti sodinti vyšnią? Reikėtų įvertinti Jūsų sklypo dirvą. Jeigu ji lengvesnė, joje galima sodinti trešnes, vyšnias. Jeigu sunkesnė – slyvas, kriaušes. Obelis sodinti galima bet kokioje dirvoje, ją pagerinus. Ką būtina žinoti kiekvienam augintojui? Norint įsiveisti sodą, duobes vaismedžiams verta pasiruošti rudenį, o ne prieš sodinant sodinukus. O vaismedžius sodinti pavasarį, kadangi pavasarį žemė būna tinkamai susmegusi, jei trūksta žemės, jos papildome. Sodinant sodinuką labai svarbu jį pasodinti tinkamame aukštyje. Reikia sodinti iki skiepo. Įsivaizduokite kas nutiktų jei vaismedžio sodinuką sodintume į tik ką iškastą duobę. Pasodinus sodinuką teisingai – iki skiepo vietos, žemė po kurio laiko susmegtų ir sodinukas skurstų, nes apie 10–15 cm žemė sukristų ir augalo skiepas būtų atviras. Šiuo atveju reikėtų papildyti žemių, tačiau to padaryti negalime, kadangi negalima užkasti skiepijimo vietos, tada mes paliekame duobutę – kaip šulinuką. Jame renkasi vanduo ir tada medelis gali žūti. Dėl šios priežasties rekomendacija būtų duobę pasiruošti rudenį. Skiepo vietos pavyzdys Patarimas – kaip kalkinti dirvožemį Vyšnių vaisių augimui ir formavimuisi reikalingas kalcis. Tad būtina pavasarį naudoti trąšas su kalciu. Taip pat jei vyšnios ar kiti kaulavaisiai auga rūgštesnėje dirvoje, kasmet pavasarį būtina kalkinti žemę. Dirvožemiui kalkinti naudojamos šios kalkinės medžiagos: dolomitmilčiai, trupintos klintys, klintmilčiai, cemento dulkės, defekatas, kreida, degtos kalkės ir klintinis tufas. Naudojant šias medžiagas dirvos reakcija neutralizuojama, taip yra pagerinama jos struktūra, biologinis aktyvumas bei joje padidėja maisto medžiagų kiekis. Kalkinių medžiagų normos priklausomai nuo dirvožemio pH ir mechaninės sudėties (CaCO3 kg/a): Moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad biocheminės reakcijos ir fiziologiniai procesai vyksta geriausiai, kai dirvožemio pH 6–7. Vyšnių genėjimas Vyšnios yra genimos kaip trešnės. Jaunus ūglius reikėtų patrumpinti bent per pusę jų ilgio, po derliaus nuskynimo. Matomas derlius, kai genėta po derliaus, trumpinamos šakelės. Dera ant antramečių ūglių. Patarimas, ką daryti, kad vyšnios nebūtų rūgščios Tereikia truputį palaukti. Įprastai žmonės per anksti skina vyšnias, kad tinkamai sunoktų, jas reikėtų apsaugoti nuo paukščių – dengiant tinklu. Sodo mylėtojai sodina Vyšnias Žagarvyšnias, tačiau yra desertinių, gerų, skanių, tokių kaip: 'Sonata', 'Igruška', 'Šalunija', 'Pandy', 'Debrečin'. Šios veislės yra ištvermingesnės moniliozei (grybinė liga), mažiau jautrios.

Pomidorų auginimas – tai vienas iš labiausiai mėgstamų užsiėmimų tiek mėgėjams, tiek profesionalams. Kadangi pomidorų daigai yra gana jautrūs, reikia atkreipti dėmesį į kelis esminius aspektus, kad jie gerai augtų ir duotų gausų derlių. 1. Pasiruošimas ir sėja: Sėklų parinkimas: pasirinkite pomidorų veislę, kuri geriausiai atitinka augimo sąlygas. Jei auginimas bus lauke, rinkitės veisles, atsparias ligoms ir pritaikytas vėsesniam klimatui. Jei auginsite šiltnamyje, galite rinktis šilumą mėgstančias veisles. Sėja: pomidorus galima sėti jau vasario mėnesį, jei jų daigus papildomai apšviesite, o vėliau auginsite šildomame šiltnamyje. Mėgėjai namuose pomidorus gali sėti kovo viduryje ar balandžio mėnesio pradžioje. Net gegužę lauke pasėti pomidorai spėja išauginti šiokį tokį derlių. Rekomenduojama sėti į mažus vazonėlius ar dėžutes su kokybiška, gerai pralaidžia dirva. Primename, kad seni indai yra dezinfekuojami. Daigams tinka durpių substratai (pH 6–6,2), durpių ir smėlio mišinys (3:1), dezinfekuotas kompostas ir net puri daržo žemė. Norint išvengti ligų, reikėtų dezinfekuoti žemę. Prieš sėją sėklas galima dezinfekuoti kalio permanganato tirpalu. Sėklos turi būti uždengtos tik plonu dirvos sluoksniu, apie 0,5–1 cm, 3 cm atstumais. Pomidorai mėgsta šilumą, todėl sėklas geriausia laikyti 22–25°C temperatūroje. Daigyklą ar dėžutę galima uždengti polietilenine plėvele, tačiau kasdien ją trumpam reikėtų nuimti. Apšvietimas: jei pomidorų daigai auginami patalpoje, būtina jiems užtikrinti tinkamą apšvietimą. Pomidorams reikia daug šviesos – jei natūralios šviesos trūksta, gali prireikti naudoti augalams skirtas lempas (pvz., LED, fluorecentines). Daigai šviesos turi gauti apie 16 valandų per parą. 2. Daigų priežiūra: Laistymas: daigai mėgsta drėgną, tačiau ne šlapią aplinką. Laistykite juos, kai dirva pradeda džiūti, tačiau venkite perlaistymo, kad nesukeltumėte šaknų puvimo. Geriau laistyti po truputį, bet dažniau, negu laistyti gausiai ir retai. Pasodinimas (pikiavimas) į didesnius vazonus: kai daigai išleidžia apie 1–3 lapelius, juos galima persodinti į didesnius vazonus arba į atskirus konteinerius (10–12 cm skersmens puodelius), kad šaknys galėtų vystytis. Daigai persodinami truputį giliau, nei augo. Tręšimas: praėjus 10–15 dienų nuo pikavimo, pradedama juos tręšti. Daigų adaptacija: prieš sodinant į atvirą žemę, pomidorus reikia „adaptuoti“. Tai yra, palaipsniui įpratinti prie oro sąlygų lauke. Tam per keletą dienų daigus patariama išnešti į lauką, kad jie priprastų prie tiesioginių saulės spindulių ir vėjo. 3. Sodinimas į žemę arba šiltnamį: Tinkama vieta: pomidorai mėgsta saulėtas vietas, todėl rinkitės gerai apšviestas, saulėtas vietas. Geriausia, jei tai bus vieta, kurioje nėra ilgalaikio užmirkimo. Dirva: pomidorai mėgsta purią, gerai pralaidžią dirvą, kuri turi būti papildyta organinėmis trąšomis (kompostas, mėšlas). Prieš sodinimą rekomenduojama patikrinti dirvos pH, kuris turėtų būti 6–6,8. Atstumas tarp augalų: sodinant į žemę, laikykitės 40–60 cm atstumo tarp augalų, kad jie turėtų pakankamai erdvės augti ir vėdintųsi. Pomidorams reikia pakankamai vietos, kad jų šaknys galėtų vystytis ir kad būtų užtikrinta oro cirkuliacija. 4. Pomidorų priežiūra: Laistymas: pomidorai mėgsta drėgną dirvą, tačiau neperlaistykite. Laistyti reikia tik tada, kai viršutinis dirvos sluoksnis išdžiūsta ir patartina laistyti prie šaknų, o ne ant lapų. Taip sumažinsite grybelinių ligų riziką. Tręšimas: tręšimas yra svarbus, ypač kai augalai pradeda augti ir formuoti vaisius. Naudokite fosforo ir kalio turinčias trąšas, kad skatintumėte vaisių formavimą, o ne per daug azoto, kuris skatina lapų augimą. Genėjimas: reguliariai šalinkite šoninius ūglius. Stiebų atramos: pomidorai gali augti labai aukšti, todėl jiems reikės atramų. Geriausiai pasitvirtina atramos su tinklu arba vertikalios atramos, nes jos leidžia augalams „kvėpuoti“, o pomidorams – gauti daugiau šviesos. 5. Ligos ir kenkėjai: Pomidorų kekerinis puvinys: šį puvinį sukelia parazitinių grybų gentis. Dar kitaip vadinamas pilkuoju puviniu. Puvinys dažniausiai pasireiškia ant negyvų ar mechaniškai pažeistų augalo dalių – nebesivystančių vaisių, ant atžalų ar lapų šalinimo vietų, žiedstiebių ir panašiai. Grybas sukelia šlapią pažeistų augalo audinių puvinį. Ant pažeistų augalo dalių susidaro rudos ar tamsiai rudos, juodos nekrotinės dėmės, padengtos pilku, puriu, dulkančiu apnašu. Pažeisti vaisiai masiškai krinta ir pūva. Kaip atpažinti šią ligą? Ant pomidorų vaisiaus susidaro taisyklingos, apskritos, 0,5 cm skersmens dėmės. Liga labai žalinga, kai išplinta ant pomidorų stiebų, tada sutrinka augalo mityba, dėl ko augalai vysta ir žūva. Dažnai dėl šios ligos sunyksta pomidorų daigai. Kaip sumažinti žalą? Patariama laikytis tinkamos sėjomainos, naikinti augalų liekanas, sudaryti optimalias sąlygas augalams augti, didinti jų atsparumą bei auginti atsparias pomidorų veisles. Kenkėjai: pomidorai gali pritraukti amarus, baltasparnius, voratinklines erkutes. Jei pastebite, kad augalus apniko kenkėjai, naudokite natūralius insekticidus arba išbandykite natūralias priemones, kaip, pavyzdžiui, purškimą česnako tirpalu. 6. Derliaus nuėmimas: Pomidorų skynimas: derlių pradėkite skinti, kai pomidorai atrodo gražios išvaizdos, tačiau būna dar šiek tiek kietoki, nes kai kurie pomidorai dar subręsta po skynimo. Tai užtikrina, kad jie nepernoksta ir nepraranda skonio. Pomidorų laikymas: po skynimo pomidorus laikykite kambario temperatūroje, kad jie galėtų sunokti. Tačiau nepatariama jų laikyti šaldytuve, nes gali pakisti pomidorų skonio savybės. Pomidorų auginimas reikalauja dėmesio ir kantrybės, tačiau jei vadovausitės šiais patarimais, užauginsite sveikus ir skanius vaisius. Sėkmės Jūsų pomidorų auginimo kelionėje!

Norint pašalinti samanas nuo medinių terasos lentų, svarbu naudoti tinkamus metodus, kad nesugadintumėte medžio ir išvengtumėte pavojingų chemikalų. Štai keli patarimai: 1. Šveitimas su šepetėliu: pirmiausia naudokite šepetį su metaliniais šeriais, kad nušveistumėte samanas nuo medienos paviršiaus. Tai paprasčiausias ir saugiausias būdas, tačiau užtrunka šiek tiek laiko ir pastangų. 2. Natūralūs valikliai: galite pasigaminti natūralų valiklį, kuris padės sunaikinti samanas. Pavyzdžiui: Sumaišykite vandenį ir actą (4 dalys vandens ir 1 dalis acto). Užtepkite ant samanų ir palikite kelias valandas, kad actas veiktų. Galite naudoti ir vandenilio peroksidą (3 proc. tirpalas) – užpilkite ant samanų ir palikite 10–15 minučių, tada šveiskite. 3. Specialūs komerciniai valikliai: jei natūralūs metodai neveikia, parduotuvėse galima įsigyti specialių terasos lentų valiklių, skirtų samanų ir pelėsio šalinimui. Įsitikinkite, kad pasirinktas produktas yra saugus medienai ir aplinkai. 4. Aukšto slėgio plovimas: jei terasos lentos nėra jautrios vandeniui, galima naudoti aukšto slėgio plovimo aparatą. Jis efektyviai pašalins samanas, tačiau svarbu nepažeisti medienos, todėl plovimas turi būti atliekamas ne per stipria srove. 5. Medienos impregnavimas: kad užkirstumėte kelią samanų atsinaujinimui, galite užtepti medienos apsaugos priemonę, pvz., impregnuoti terasą specialiu aliejumi arba apsauginiu dažais, kurie atstumia drėgmę ir samanas.

Ką daryti peržydėjus šalavijui (lot. Salvia), esant jo nedekoratyviai išvaizdai? 1. Apkirpimas po pirmo žydėjimo: kad šalavijai žydėtų antrą kartą, labai svarbu atlikti tinkamą apkirpimą po pirmo žydėjimo. Liepos pabaigoje, kai pirmas žydėjimas pasibaigia, būtina nupjauti išblukusius žiedynus. Tai skatins augalą užauginti naujas žiedines šakeles. Tinkamas apkirpimas padės augalui sukaupti daugiau energijos naujiems žiedams krauti, o ne sėklų brandinimui. Kaip teisingai apkirpti? • Apkirpkite žiedynus iki 1/3 augalo aukščio. Pašalins senus žiedynus, leis augalui sutelkti energiją į naujų ūglių augimą. • Apkirpdami nepamirškite palikti trumpų lapų stiebų, kad augalas galėtų toliau augti. • Jei norite išlaikyti tvarkingą formą, apkirpkite ir šoninius ūglius, kad šakos būtų tankesnės ir geriau formuotų žiedus. 2. Laistymas ir tręšimas: po apkirpimo būtinai skirkite daugiau dėmesio laistymui ir tręšimui. Šalavijai mėgsta saulę ir gerai išdžiovintą dirvą, tačiau po apkirpimo gali prireikti papildomos drėgmės, kad augalas galėtų greičiau atsigauti. Tręškite lengvais trąšų tirpalais, kad skatintumėte sveiką augimą ir žydėjimą. 3. Laikykite augalą saulėje: šalavijai mėgsta saulėtas vietas, todėl jei jis pasodintas per daug pavėsyje, žydėjimas gali sumažėti. Po apkirpimo stenkite jį laikyti vietoje, kur gaus daug saulės, kad būtų užtikrintas energingas antras žydėjimas. 4. Žiemojimas ir priežiūra: jei šalavijai auga šaltame klimate, verta pasirūpinti, kad augalas būtų apsaugotas nuo šalčio žiemą. Galite palikti jį augti, tačiau žiemos nebus per šaltos, arba žiemą nukirpti ir laikyti vazonuose namuose, kad augalas galėtų išgyventi ir žydėti kitais metais. Šie veiksmai leis šalavijams greičiau atsigauti ir sukrauti žiedynus antrą kartą per sezoną! Movie002.mp4

Pavasarį šiltnamio ir inspekto dezinfekcija yra labai svarbi norint apsaugoti augalus nuo ligų ir kenkėjų, tokių kaip tripsai ir voratinklinės erkės. Štai keletas rekomenduojamų priemonių: 1. Cheminės priemonės: • Akaricidai (erkėms naikinti) ir insekticidai (kenkėjams naikinti), kurie veiksmingi prieš voratinklines erkutes ir tripsus. Svarbu pasirinkti priemones, kurios yra saugios augalams, bet veiksmingos prieš šiuos kenkėjus. Naujos kartos insekticidai, tokie kaip „Abamectinas“ ir „Vertimec“. 2. Ekologiškos priemonės: • Karšto vandens garai arba karšto vandens purškimas šiltnamio viduje – tai veiksminga ir ekologiška priemonė, kovojant su kenkėjais ir ligų sukėlėjų sporomis. • Druska ir soda: galima paruošti natūralią priemonę, sumaišant druską ir kepimo sodą su vandeniu, ir ja purkšti šiltnamį. Tai padeda sunaikinti daugelį mikroorganizmų. • Žolelių nuovirai (pvz., česnako, tabako arba ramunėlių nuoviras) gali veikti kaip natūralūs repelentai. 3. Fizinė dezinfekcija: • Šiltnamio valymas nuo senų augalų liekanų, nešvarumų ir kitų galimų kenkėjų bei ligų šaltinių. Taip pat patartina nuvalyti visus paviršius, kad pašalintumėte galimus ligų šaltinius. • Vėdinimas ir sausinimas – kenkėjai ir ligos dauginasi drėgnose ir prastai vėdinamose aplinkose, todėl reikia užtikrinti gerą oro cirkuliaciją ir šiltnamio džiovinimą po žiemos. Nepamirškite šiltnamio ir (ar) inspekto grunto dezinfekcijos Dažniausiai atliekama anksti pavasarį, dar prieš sėją (sodinimą). Jos tikslas yra paruošti šiltnamio, inspekto gruntą saugiai augalų vegetacijai. Geriausia per kastuvo gylį nukasti esamą gruntą ir atvežti naujo. Tada gruntą galima papildyti dirvos papildais (pvz., ceolitu, perlitu, keramzitu), įgėrio granulėmis. Jeigu sezono metu Jūsų ramybę trikdė kurkliai ir kurmiai, patiesti apsauginį tinklą. Kaip ekonomišką alternatyvą gruntą galima pakeisti tik augalų auginimo zonose. Jeigu gruntas nekeičiamas, galimi šie jo dezinfekavimo metodai: • efektyviai veikia išbarstytos ir į dirvožemį įterptos chlorkalkės, medienos pelenai, karbidas, negesintos kalkės ir kalcio cianamido trąšos „Perlka“; • efektyviausiai veikia ir turi ilgai išliekantį fungicidinį gydomąjį poveikį fungicidas „Previcur Energy“; • derinant sėjomainas šiltnamio, inspekto dirvožemio paviršiuje galima pasėti garstyčių, rapsų ar kitų fitoncidinių sideratų, mulčiuojant saikingai naudoti šiaudų ir augalų šieno mišinį (pvz., medetkų, dilgėlių, serenčių, ramunėlių). Dezinfekcija pavasarį padės sukurti švarią ir sveiką aplinką augalams, todėl svarbu pasirūpinti šiltnamiu, inspektu dar prieš pradedant sėti, sodinti naujus augalus.

1. Išanalizuokite savo sodybos teritorijos planą ir apžiūrėkite teritoriją gyvai, pasivaikštant po ją. 2. Su šeimos nariais aptarkite jūsų pomėgius, norus ir svajones, kuriuos norėtumėte įgyvendinti savo projekte. 3. Surašykite mėgstamas veiklas kieme ir sužymėkite reljefo, grunto ypatybes. 4. Nuspręskite, kiek pinigų skirsite naujo projekto įgyvendinimui. 5. Susitarkite su apželdinimo specialistu (dizaineriu) dėl konsultacijų ir projekto parengimo terminų. 6. Nufotografuokite teritoriją ir ramiai joje pasėdėkite, apmąstant projektavimo galimybes. 7. Išanalizuokite ir susidėliokite įvairią informaciją (iš literatūros, interneto, prisiminimų, vaizduotės). 8. Teritorijoje pabūkite įvairiu paros ar metų laiku ir pasitikslinkite aplinkos ypatybes. 9. Nupieškite, aprašykite, nubraižykite pirminius eskizus ir sprendimus, išsirinkite Jums patinkančius augalus.

Sprendžiant klientų situaciją: Lietuvoje savaime auganti viena rūšis – paprastoji garšva (lot. Aegopodium podagriaria). Galima teigti, kad garšva yra kaip dirvožemio kokybės rodiklis. Jai patinka nerūgštūs ir derlingi dirvožemiai, kur arti dirvos paviršiaus yra karbonatų. Jeigu garšva auga, tai ženklas – dirvožemis yra nerūgštus, šarminis ir turintis humuso, dirvožemio reakcija pH yra apie 6–6,5. Tokia žemė yra tinkama daržovėms auginti. Žinoma, kad rūgštesniuose dirvožemiuose, kuriuose pH mažiau nei 5,5, garšvos neauga. Paprastosios garšvos (lot. Aegopodium podagriaria) yra vienos iš sunkiausiai išnaikinamų sodo piktžolių. Jos greitai keroja, turi labai giliai siekiantį šakotą šakniastiebį (t.y. liemeninę šaknį) ir dėl to šią piktžolę labai sunku išrauti. Mažuose ar prie namų esančiose soduose negalima naudoti cheminių priemonių, todėl pirmiausia tenka šias piktžoles išravėti arba iškasti su šaknimis. Jau yra duomenų, kad šios piktžolės nyksta, jei dirva užsėjama greitai augančiomis didžiosiomis nasturtėmis (lot. Tropaeolum majus). Sėjama gana tankiai maždaug balandžio mėnesį, truputį patręšiama ir gerai palaistoma. Per vasarą augalai tankiu kilimu padengia dirvos paviršių ir nustelbia garšvas. Dar viena galimybė – paskleisti ant dirvos 20–30 cm storio lapų sluoksnį. Vegetacinio laikotarpio metu garšvų atžalos dažniausiai įauga į šį drėgną, purų sluoksnį ir vėliau piktžoles galima lengvai išrauti ar iškasti.

Vaismedžių genėjimas pavasarį yra svarbus, norint pašalinti pažeistas, sergančias ar senas šakas, kad medis galėtų koncentruoti energiją į sveikus ir stiprius ūglius. Tai padeda pagerinti vaisių kokybę ir derlių, nes užtikrina geresnę oro cirkuliaciją ir šviesos patekimą prie medžio vidurio. Genėjimą geriausia atlikti, kai medžiai dar nepradeda aktyviai augti, bet jau matosi pirmieji pumpurai. Tinkamai atliktas genėjimas užkerta kelią vaismedžių ligoms ir skatina medžio augimą bei vaisių formavimąsi. Kriaušes ir obelis genėkite be streso, kad derlius būtų gausus! Kada genėti?: vasario ir kovo mėnesiais, priklausant nuo oro sąlygų – geriausia genėti saulėtą dieną, ne ūkanotą ar lietingą, kadangi taip apsaugosite vaismedžius nuo ligų plitimo. Kaip genėti?: Palikite pagrindines 3 šakas (horizontalias – idealu). Atsargumo priemonės: nepjaukite didesnių nei 10–12 cm skersmens šakų, nes tai gali sukelti puvimą. Bet: genint vaismedžius, išgenėti centrines šakas (šakeles), kad centras būtų tuščias ir vaisius siektų saulė – nokintų vaisius. Dėl kriaušių genėjimo: kriaušių šakelės po 3 metų nebeduoda derliaus, dėl to, po 3 m. reikia nupjauti šaką. Gera priežiūra = geresnis derlius!

Vienas didžiausių sodybos savininko rūpesčių – kurmiai! Kaip juos išprašyti? Pirmiausia, reikėtų žinoti priežastis, dėl kurių jie aplanko Jūsų sklypą. Pastebėta, kad daugiausiai kurmių veisiasi derlingame dirvožemyje. Kodėl būtent jame? Kurmiai minta smulkiais bestuburiais gyviais, kurių gausiu derlingame dirvožemyje. Taigi, jei Jūsų sodyba nusėta kurmiarausiais, tai geras ženklas. Antra vertus, tai menkas džiaugsmas, kai kurmių prisiveisia per daug. Pagal statistiką ir atliktus tyrimus, vienam kurmiui reikia maždaug vieno aro ploto (100 kv. m). Galima daryti išvadą, kad kurmiarausių skaičius nėra susijęs su kurmių skaičiumi, kadangi standartiniame 6 arų sklype geriausiu atveju išgyventų iki penkių kurmių. Laimei, kad šie svečiai pačių augalų neėda, tačiau beieškodami maisto rausia dirvožemyje požeminius tunelius. Taip berausdami kurmiai smarkiai pažeidžia jų kelyje pasitaikančių augalų šaknis, dėl ko jos iškyla į paviršių ir negauna reikalingų maisto medžiagų. Kalbant apie derlių, tai nėra džiuginančios prognozės. Tačiau jei kalbame apie gėlynus ar vejos plotus – tai estetinė problema. Tačiau prieš išprašant kurmius iš savo sodybos, reikėtų žinoti, kad kurmiai daržui yra ir naudingi. Jie naikina kenksmingus vabzdžius, pavyzdžiui, karkvabalių lervas. Be to, jie nuolat purena dirvožemį, taip jį lengvina, vadinasi taip dirva prisotinama augalams reikalingu deguonimi. Sakoma, kad kurmiarausių žemė yra ypatinga, ji tinka sėkloms daiginti ir (ar) augalams sodinti. Yra keletas būdų, kaip galima išprašyti kurmius 1. Triukšmu, naudojant vėjo malūnėlius arba specialius ultragarsinius aparatus. Tačiau pastebėta, kad prie garsų šie svečiai greitai pripranta, dėlto ilgainiui tokių priemonių efektyvumas slopsta. Be to, gali atrodyti, kad kurmiai išnyko, bet jie būna tik pasitraukę tolėliau, o pamatę, kad pavojaus nebeliko, sugrįžta vėl. 2. Nemaloniais kvapais. Anksčiau į kurmiarausius buvo pilamos cheminės medžiagos, bet šiuo metu jos yra uždraustos. Teigiama, kad kurmiai negali pakęsti aštrių, nemalonių aromatų, pavyzdžiui, silkės kvapo. Sakoma, kad mažieji padarėliai aplenkia pupomis apsodintą daržą. Vis dėlto pastebėta, kad liaudiškos priemonės dažniausiai būna neveiksmingos arba veikia labai trumpą laiką. Bet kuriuo atveju, turime alternatyvių priemonių, kurias reikia supilti ar užkasti į kurmiarausį, pavyzdžiui, repelentas kurmių atbaidymui ir išvarymui. 3. Apsauginiais barjerais. Juos patogiausia įsirengti dar tada, kai yra formuojamas sklypas. Apsauginiai barjerai gali būti įkasti, išlieti iš cemento, padaryti iš tinklo ir panašiai. Vis dėlto patikimu būdu kurmiams išprašyti yra laikomas tinklas. Šios paskirties tinklas įkasamas į žemę. Toks tinklas ne tik sodybą nuo kurmių, bet ir saugo gruntą nuo erozijos, sutvirtina žemę, ir dar puikiai tinka nedidelių šlaitų sutvirtinimui. Taigi, šis sprendimas turi ir daugiau privalumų, žinoma, tinklas turi būti kokybiškas. 4. Spąstais. Tačiau jie rekomenduotini tik tuo metu, jei nepadėjo pirmieji aprašyti būdai, kadangi tai nėra žmoniškas būdas išvengti kurmių savo sodyboje. Kita vertus, spąstais naudotis patariama tik pasitarus su specialistais. Atsižvelgiant į tai, kad yra ir tokių spąstų, kurie nesužeidžia, o tik uždaro kurmius. Bet šiuo atveju iškyla problema, kur tuos pagautus gyvius dėti. Juk neketinate jų paleisti atgal į savo ar kaimyno sklypą.

Kovo mėnesį sodininkystėje prasideda pavasario darbai. Nors oras dar šaltas, tai puikus laikas pradėti ruošti sodą ir sodybos aplinką naujam sezonui. Pagrindiniai sodo, sodybos aplinkos priežiūros darbai kovo mėnesį: 1. Paruoškite dirvą: Jei oras leidžia, pradėkite ruošti dirvą pavasariui. Patikrinkite dirvožemio struktūrą, nes po žiemos jis gali būti sutankėjęs. Lengvai suarkite, su kastuvu skverbkite dirvą, kad pagerintumėte deguonies patekimą į šaknis. Galite pradėti tręšti žemę organinėmis trąšomis arba kompostu, kad dirvožemis būtų derlingas ir paruoštas naujiems augalams. 2. Genėjimas: Kovo mėnesį dažniausiai baigiasi krūmų ir medžių ramybės laikotarpis, todėl laikas pradėti genėjimo darbus. Genėkite: Obelis ir kriaušes – jei jos nebuvo genimos rudenį, šį mėnesį tinka atlikti silpną formuojamąjį genėjimą. Nepamirškite pašalinti pažeistų, sausų ar ligotų šakų. Raudonųjų serbentų ir agrastų krūmus – genėkite senas šakas, kad skatintų naujų ūglių augimą. Gėlių krūmus – pavyzdžiui, rožes, jeigu jos dar nebuvo genimos anksčiau. Taip pat galite patikrinti, ar nėra peržiemojusių ar sausų lapų, kurie gali tapti ligų židiniu. 3. Kenkėjų ir ligų kontrolė: Patikrinkite, ar augaluose neatsirado kenkėjų ar jų lervų. Kovo mėnesį galite pradėti paruošiamuosius darbus nuo prevencinių priemonių – pavyzdžiui, naudokite žiemos purškimą (sulfato ar vario pagrindu) obelims, serbentams ir kitoms augalų rūšims. Taip pat, jeigu augalus buvote apdengę mulčiu, laikas jas pašalinti, nes pernelyg didelis dangalas gali paskatinti ligų plitimą. 4. Gėlių ir daržovių sėja: Kovo mėnuo – tinkamas metas pradėti sėti daržovių ir gėlių sėklas į šiltnamius ar ant palangių. Tai puikus laikas sodinti: Pomidorus, paprikas – sėkite į šiltnamį arba į daigynus, kad iki pavasario pabaigos augalai būtų pasiruošę sodinimui į lauką. Baklažanus ir agurkus – taip pat galite pradėti sėti ir laikyti šiltoje patalpoje. Gėlių sėklos, kaip pvz., petunijos – taip pat gali būti sėjamos, kad užaugintumėte daigus iki šiltojo sezono. 5. Gėlynų priežiūra: Kovo mėnesį patikrinkite gėlynus ir pašalinkite peržiemojusius negyvus augalus, taip pat sausas ir pažeistas žiedų dalis. Tai padės naujiems ūgliams geriau augti. Jeigu norite, pradėkite tręšti pirmuosius pavasarinius gėlių daigus, kad jie greičiau augtų. 6. Sodo įrankių paruošimas: Patikrinkite ir paruoškite savo sodo įrankius. Aštrinkite sekatorius, kastuvus, žirkles, kad jie būtų pasiruošę darbams. Patikrinkite, ar įrankiai veikia tinkamai, ar nėra pažeidimų. Pasirūpinkite, kad visi įrankiai būtų švarūs ir paruošti darbui, kad netektų gaišti laiko juos taisant darbo pradžioje. 7. Vandens sistemų paruošimas: Patikrinkite laistymo sistemas, ar nėra užsikimšusių vamzdžių ar pratekėjimų. Tai taip pat laikas pradėti kaupti lietaus vandenį, jei turite tam skirtas sistemas. Jei turite tvenkinį ar fontaną, pasirūpinkite jų valymu ir paruošimu sezonui. 8. Dekoratyviniai darbai: Pradėkite galvoti apie kraštovaizdžio priežiūrą ir dekoravimą – galbūt planuojate naujų augalų sodinimą, tvorų atnaujinimą ar kitus kraštovaizdžio formavimo darbus. Jei planuojate augalų persodinimą, tai taip pat tinkamas metas. Kovo mėnuo sodininkui suteikia galimybę pradėti sezoną nuo svarbių pasiruošimo darbų, todėl būkite pasiruošę ir pradėkite darbą, kad pavasaris būtų gražus!

Vasario mėnuo sode ir sodyboje yra svarbus pasiruošimo laikotarpis prieš pavasario darbų pradžią. Nors žiema dar tęsiasi, yra keletas svarbių užduočių, kurios padeda užtikrinti gerą augalų vystymąsi pavasarį. 1. Pjauti senus, sausus ir sušalusius augalus Vasaris yra tinkamas laikas pašalinti senus, pažeistus ir sausas šakas ar stiebus, nes tai padeda apsaugoti augalus nuo ligų ir užtikrina, kad pavasarį jie galės lengviau atsigauti. Tai ypač svarbu krūmams ir medžiams, kad jie neprarastų energijos ir resursų. 2. Sodų žemės paruošimas Nors žemė dar gali būti užšalusi, galima pradėti ruošti dirvą pavasario sodinimui. Priklausomai nuo oro sąlygų, galima patikrinti, ar nereikia peržiūrėti ar papildyti dirvos su trąšomis ar kompostu, kad jos struktūra būtų tinkama augalų augimui. 3. Augalų apsauga nuo šalčio Jei dar nesate to padarę, patikrinkite, ar visi šilumą mėgstantys augalai (ypač krūmai ir jauni medžiai) yra apsaugoti nuo šalčio. Naudokite specialias dangas arba mulčią, kad apsaugotumėte šaknis ir stiebus nuo šalčio. 4. Patikrinkite ir paruoškite sodo įrankius Vasaris yra puikus laikas patikrinti savo sodo įrankius, tokius kaip kastuvai, žirklės ir kultivatoriai. Aštrinkite peilius tepkite alyva ir patikrinkite, ar visi mechanizmai veikia gerai. Visi šie darbai užtikrins, kad sode bus pasiruošta naujam sezonui, o augalai augs sveiki ir stiprūs.

Patarimai kaip Jūs patys galite susikurti gėlių kompozicijas savo terasoms, balkonams.

Kai kuriame sodybos sklypą svarbu ne tik estetika, bet ir funkcionalumas, kad sklypas būtų patogus, praktiškas ir jaukus. Kiekviena zona turi savo paskirtį, todėl būtina atidžiai suplanuoti, kaip bus išnaudojamos erdvės, kad jos tarpusavyje harmoningai susiderintų. 1. Poilsio zona Poilsio zona yra skirta atsipalaidavimui ir kokybiškam laikui praleisti lauke. Tai gali būti terasos, pavėsinės, suoliukai, hamakai ar sėdimieji kampai, kuriuose šeima ar svečiai gali ilsėtis ir mėgautis gamta. Poilsio zonos įrengimui: Vieta: pasirinkite vietą, kur būtų užtikrinta ramybė, atokiau nuo triukšmo ir vėjo. Idealios vietos – šiek tiek į gilumą nuo kelio arba sodo pakraščių. Augalai: auginkite žemas, ramias žalias augalų grupes (pvz., samanas, žemaūges gėles), kurios neužstoja vaizdo, tačiau suteikia jaukumo. Priklausomai nuo sklypo, galite pasodinti dekoratyvinius krūmus ar žydinčius augalus, kad sukurti malonų foną. Pavėsis: pagalvokite apie pavėsio suteikimą. Pavėsinės stogas, vijokliai ant pergolų ar dideli medžiai gali suteikti komfortą karštą dieną. 2. Reprezentacinė zona Tai zona, kurią dažniausiai svečiai matys pirmiausia. Šioje zonoje reikėtų sukurti įspūdį, kuris atspindėtų sklypo savininko skonį ir charakterį. Tai gali būti didesni gėlių vazonai, dideli akcentiniai augalai ar net vandens elementai. Reprezentacinės zonos įrengimui: Vieta: reprezentacinė zona paprastai įrengiama prie pagrindinio įėjimo į sklypą, prie takų arba šalia namo. Tai turi būti matoma, bet nesutrikdanti kasdienio gyvenimo. Augalai: auginkite sodrias, patrauklias gėles, krūmus ar net dekoratyvinius medžius. Pavyzdžiui, rožės, irisai, lauro krūmai, kad būtų išlaikytas elegancijos ir spalvų derinys. Takų ir pėsčiųjų zonos apdaila: takai turėtų būti gerai suformuoti, su atskirtomis gėlių arba akmens dalimis. Pavyzdžiui, iš akmenų formuokite takus arba naudokite dekoratyvinius grindinius akmenis. 3. Apsauginė zona Ši zona turi apsaugoti nuo nepageidaujamo vėjo, smalsių akių, kaimynų žvilgsnių ar net triukšmo iš aplinkos. Tai gali būti įvairios tvoros, aukšti medžiai arba gyvatvorės. Apsauginės zonos įrengimui: Vieta: apsauginė zona paprastai įrengiama aplink sklypą, ypač tose vietose, kur norima apsaugoti privatumą arba užtikrinti ramybę. Augalai: pasirinkite storas gyvatvores (pvz., tuja, kadagiai), aukštus dekoratyvinius medžius ar net šešėlinius krūmus, kurie užtikrins tiek privatumą, tiek vėjo apsaugą. Gyvatvorės taip pat padeda formuoti erdvę ir atskirti skirtingas zonas. Papildoma apsauga: jei gyvenate vėjuotoje vietoje, pasirinkite atsparius vėjui augalus, kurie suformuos natūralią vėjo sieną. 4. Ūkinė zona Ši zona sklype yra labai svarbi sodybos dalis, ypač tiems, kurie nori savo sklypą paversti produktyviu ir funkcionaliu erdvės panaudojimu. Ūkinės zonos paskirtis – užtikrinti maistinių augalų auginimą ir sodo ar daržo priežiūrą. Taip pat joje gali būti įrengiamos kitos naudingos struktūros, padedančios kasdieninėje veikloje – nuo šiltnamių iki kompostavimo zonų. Ūkinės zonos įrengimui: Vieta: ši zona paprastai yra toliau nuo reprezentacinių ar poilsio zonų, tačiau užtikrinant, kad ji būtų patogi prižiūrėti. Augalai: pasirinkite vietinius augalus, atsparius klimato sąlygoms. Uogos (avietės, braškės), daržovės (pomidorai, agurkai, morkos), prieskoninės žolelės (čiobreliai, bazilikai) – viskas priklauso nuo Jūsų poreikio. Sklypo paruošimas: svarbu paruošti dirvą. Galbūt reikės įrengtidrenažą, atidžiai parinkti kompostą ar organines trąšas. 5. Vaikų zona (jei aktualu) Vaikų zona – tai erdvė, kuri yra saugi, smagi ir leidžia vaikams žaisti bei tyrinėti gamtą. Tai gali būti smėlio dėžė, žaidimų aikštelė ar net mini tvenkinys. Vaikų zonos įrengimui: Vieta: vaikų zona turėtų būti arčiau šeimos poilsio zonos, tačiau atskirta nuo ūkinės ar apsauginės zonos. Augalai: pasirinkite saugius augalus, kurie nebūtų nuodingi vaikams. (nuoroda į mano sraipsni nuodingiauagali invaz) Taip pat būtų galima įtraukti žaismingų augalų, tokių kaip pievų gėlės ar žemaūgiai krūmai. Saugumas: svarbu, kad vaikams būtų saugu žaisti, tad pagalvokite apie saugias grindinio medžiagas (pvz., smėlio, žolės, gumos dangą), kad išvengti sužalojimų. Kuriant sklypo zonas svarbu apgalvoti funkcionalumą ir estetiką. Skirtingos zonos turi atitikti Jūsų gyvenimo būdą ir sklypo ypatybes. Būtina numatyti ir techninius aspektus: drenažą, augalų atsparumą, priežiūros paprastumą ir atsparumą oro sąlygoms. Svarbiausia – džiaugtis savo sukurtu erdviu sodybos kampeliu, kuris bus pritaikytas kasdieniam gyvenimui.

Pavasarį vejos priežiūra yra labai svarbi norint užtikrinti, kad ji atsigautų po žiemos ir būtų sveika bei tvarkinga visą sezoną. Štai keletas pagrindinių darbų, kuriuos reikėtų atlikti pavasarį, norint prižiūrėti veją: 1. Vejos šukavimas arba skarifikavimas. Po žiemos vejoje atsiranda daug smulkių sudžiūvusių lapelių, stiebelių, kurie atrodo kaip lapų veltinis, jam pašalinti veja šukuojama arba skarifikuojama. Šukavimas. Šukuojant galima pašalinant senos vejos likučius, kad ji pradėtų leisti gražius, naujus ir sveikus ūglius. Jei vejos plotas nedidelis, tai galite padaryti paprasčiausiu grėbliu. Skarifikavimas. Tai dirvos įpjovimas apie 1–2 cm ir senų žolių iškėlimas į paviršių, taip į dirvą įleidžiant oro. Skarifikavimas atliekamas specialiu aparatu (tai atliekant svarbu pasižymėti laistymo sistemos purkštukus, šviestuvus ar kitus sodo elementus, nes su peiliais juos galima lengvai pažeisti). Jei dirva lengva (priesmėlis, smėlis), reikėtų rinktis vejos šukavimą. Jei dirva sunkesnė (priemolis, molis), patartina skarifikuoti. 2. Tręšimas. Pavasarį veja tręšiama pavasarinėmis trąšomis su mikroelementais, iškart po skarifikavimo ar šukavimo. Trąšų norma 2–2,5 kg / a (arba kaip nurodo gamintojas). 3. Pažeistų vejos vietų atstatymas. Išplikusias vejos vietas rekomenduojama pagrėbstyti (supurenti), pabarstyti vejos sėklų, patręšti (tomis pačiomis trąšomis kaip ir visą sklypą), tas vietas vėl pagrėbstyti, taip sėklas įterpiant į dirvą. Dažna vejos išplikimo priežastimi tampa prastas gruntas arba grunte esančios statybinės šiukšlės. Tokiu atveju rekomenduoju išplikusius vejos plotus pabarstyti geru gruntu, atsėti veją ir ją patręšti. Nedidelius iškilimus arba įdubimus vejoje išlyginti nesunku. Pirmiausia, reikiamoje vietoje įpjaunama veja kryžiumi ir ji atverčiama arba nuimama. Kad išlyginti įdubimą, šakėmis supurenama atvira dirva, užpilamas viršutinis derlingas sluoksnis ir truputį suspaudžiamas. Jei yra iškilimas, atvira vieta nukasama, išlyginama žemė ir dar suspaudžiama. Atgal atkeliama velėna, suspaudžiama grėbliu, į sudūrimus pripilama purios smėlingos žemės ir gausiai palaistoma. Kiti priežiūros darbai vegetacijos metu Piktžolių naikinimas Jei vejoje piktžolių mažai, jas išravėkite, jei jų daug, naudokite herbicidus („MCPA“ arba „Banvel“). Jei veja bus sveika ir stipri, reguliariai pjaunama, joje neatsiras piktžolių. Laistymas Veją laistykite atsižvelgdami į oro sąlygas, vejos būklę. Jei vasara nelietinga, veją laistyti patartina 2 kartus per savaitę, bet gausiai, kad šaknys įaugtų gilyn ir veja būtų tvirtesnė, atsparesnė mindymo daromai žalai ir žalesnė. Naujai pasėtą veją reikėtų laistyti kiekvieną dieną, bet negausiai, kad nesusidarytų vandens balučių. Jei ruduo sausas, veją reikia laistyti kartą per savaitę, gausiai, kad šaknys įaugtų gilyn. Drėgną rudenį vejos patartina nelaistyti. Jei sklype įrengta laistymo sistema, ją reikia paruošti žiemai. Tręšimas Kad veja džiugintų visą sezoną, reikia ją tinkamai ir laiku tręšti. Veja tręšiama sezoninėmis trąšomis. Rudenines trąšas rekomenduojama naudoti nuo rugsėjo vidurio. Trąšų norma 2–2,5 kg / a (arba kaip nurodo gamintojas). Veja tręšiama kas keturias savaites, jei kritulių mažai, jei kritulių daug – tręšiama kas tris savaites. Paskutinį kartą tręšti reikia spalio – lapkričio mėnesiais. Vejos pjovimas Įsitikinkite, kad jūsų žoliapjovės peiliai yra aštrūs. Po vejos sėjimo, pirmą kartą, veja pjaunama kai ji užauga 10–12 cm, 5–6 cm aukštyje. Pavasarį veją pjauti rekomenduojama esant sausam dirvos paviršiui ir teigiamai oro temperatūrai. Pirmas pjovimas atliekamas pavasarį, kai veja užauga < 7 cm. Veja pjaunama 2–3 cm aukštyje, kad saulė greičiau įšildytų dirvos paviršių ir skatintų naujų ūglių, stiebų ir lapų augimą. Su žoliapjove veja pjaunama vieną kartą per savaitę. Norėdami rečiau pjauti veją, kai kurie sodininkai daro didelę klaidą nupjaudami žolyną per žemai, tiesiog nuskusdami iki baltumo. Taip nupjauta veja labai nusilpsta. Kad ji atsigautų, reikia laiko ir papildomos priežiūros. Pavasariniai vejos priežiūros darbai yra būtini norint užtikrinti sveiką ir gražią veją visam sezonui. Tai apima šukavimą, tręšimą, sėją ir ligų prevenciją. Laiku atlikti šie darbai užtikrins, kad Jūsų veja atsigautų po žiemos ir taps stipri bei atspari visoms aplinkos sąlygoms.

Praktiniai patarimai, kaip reikėtų paruošti dirvą braškių auginimui: Dirvos arti nereikia. Darant lysves, reikia palikti takus, pravažiavimui, velėna sutvirtina žemę, ji nekris (neklimps). Numačius lysves, idealu palikti 1 metro lysvės plotį, 0,5 metro pločio vagą, kad būtų patogu pravažiuoti su vežimėliu ar kita įranga. Lysvių velėną reikėtų apversti 30 cm gyliu, 10 cm paderinti dirvą, tačiau ne durpe, o kompostu. Puikai tinka juodžemis, rudžemis, toleruoja ir molingą žemę. Agro plėvelę patartina tiesti kuo šviesesnę, kadangi nuo juodos plėvelės uogos keps ir vys. Braškių tarpus dengti šiaudais ir (ar) šienu, mulčiu, kad braškių uogos negultų ant žemės paviršiaus, nešlaptų.